Kodėl atidėliojame net svarbius darbus?

Laiškas jau kelias dienas laukia atsakymo. Žinote, kad jis svarbus, tačiau prieš jį atverdami dar patikrinate naujienas, sutvarkote stalą ar išsiverdate arbatos. Vakarop prisideda kaltė: kodėl negalite tiesiog padaryti? Atidėliojimas gali prasidėti būtent ten, kur Jums rūpi rezultatas. Norint suprasti šį elgesį, verta pažvelgti ir į užduoties keliamus jausmus, ir į sąlygas, kuriomis mėginate ją atlikti.

Palengvėjimas dabar, sunkesnė pradžia vėliau

Psichologijoje atidėliojimu dažniausiai vadinamas numatyto veiksmo vilkinimas žinant, kad dėl to gali būti blogiau. Tai padeda atskirti jį nuo protingo prioritetų pakeitimo. Jei laukiate būtinos informacijos arba dėl ligos ilsitės, vėlesnė pradžia savaime nėra problema. Dėmesio verta pasikartojanti situacija, kai norite imtis darbo, galėtumėte žengti bent mažą žingsnį, bet vis nuo jo pasitraukiate. Tokį apibrėžimą aptaria Rozental ir kolegų apžvalga.

Sirois ir Pychyl emocijų reguliavimo paaiškinimas išryškina trumpalaikį atlygį: pasitraukę nuo nemalonios užduoties, trumpam pasijuntame geriau. Dokumentas gali kelti nuobodulį, mokymasis – pasimetimą, o svarbus laiškas – baimę būti įvertintiems. Kita veikla atitolina šiuos jausmus. Tačiau užduotis išlieka, laiko mažėja, o prie pradinio nepatogumo prisideda susierzinimas savimi. Taip išvengta įtampa grįžta kartu su pačiu darbu.

Tai vienas naudingas paaiškinimas, o ne universali kiekvieno delsimo priežastis. Pravartu stebėti konkrečią akimirką: ką pajuntate vos pagalvoję apie pradžią? Jei atsakymas yra „nežinau, ko iš manęs tikimasi“, gali reikėti patikslinimo. Jei „bijau atrodyti nekompetentingai“, vien naujas kalendorius šios baimės neišspręs. Laiko planavimas ir emocijų supratimas gali papildyti vienas kitą.

Dar vienas hipotetinis pavyzdys: ruošiate pristatymą ir vis ieškote papildomų šaltinių, nors medžiagos jau pakanka. Iš šalies atrodote užsiėmę, tačiau skaidrės nepradėtos. Galbūt sunkiausia yra pasirinkti, ką pasakyti ir ko atsisakyti. Tokiu atveju pradėti reikštų užrašyti vieną pagrindinę mintį ir tris ją paaiškinančius punktus. Papildomos paieškos taptų tikslingos tada, kai juodraštyje paaiškėtų konkretus neatsakytas klausimas. Pasirengimą nuo vengimo padeda atskirti tai, ar veikla iš tikrųjų priartina prie užduoties rezultato.

Poilsis, tikslingas atidėjimas ar vengimas?

Ta pati išorinė pauzė gali turėti skirtingą paskirtį. Šie orientyrai skirti situacijai apsvarstyti, ne sau diagnozuoti. Poilsio nereikia užsitarnauti atliktais darbais, o kaltė ilsintis dar neįrodo, kad atidėliojate.

Jei jaučiate ilgalaikį su darbu susijusį išsekimą, verta atskirai pasidomėti perdegimu darbe ir atsistatymu. Nuolatinio krūvio problemos neįmanoma išspręsti vien trumpinant darbų sąrašą. Kartais reikalingas pokalbis apie atsakomybių paskirstymą, terminus ar pagalbą. Užduoties pradžia neturėtų tapti dar vienu reikalavimu ignoruoti savo savijautą.

Kai darbo rezultatas tampa Jūsų vertės patikrinimu

Baimė suklysti gali paversti įprastą užduotį asmeniniu egzaminu: „Jei nepavyks, paaiškės, kad nieko nesugebu.“ Nepradėjus dar lieka galimybė įsivaizduoti nepriekaištingą rezultatą. Pradžia reikalauja susidurti su nebaigtumu, klausimais ir taisytinomis vietomis. Ši įtampa ypač juntama tuomet, kai pirmam bandymui taikomi tokie pat reikalavimai kaip galutiniam darbui.

Vis dėlto noras atlikti darbą gerai savaime nereiškia, kad atidėliosite. Perfekcionizmo metaanalizėje su didesniu atidėliojimu siejosi nerimastingas susirūpinimas klaidomis ir vertinimu; aukštų standartų siekio ryšys buvo kitoks. Todėl naudingiau klausti, kas nutiktų padarius klaidą, negu tiesiog vadinti save perfekcionistu. Ar klaidą būtų galima pataisyti? Kieno lūkesčius bandote atitikti? Ar jie tikrai buvo išsakyti?

Galite iš anksto apibrėžti, kam skirtas pirmas variantas: surinkti mintis, pasitikslinti kryptį ar gauti komentarą. Darbe tai galėtų būti keli pasiūlymo punktai, moksluose – grubus pastraipos juodraštis. Toks susitarimas išlaiko atsakomybę už galutinį rezultatą, tačiau leidžia pradėti nuo netobulos medžiagos. CCI medžiagoje apie nelanksčias taisykles siūloma tikrinti reikalavimus sau ir mokytis išbūti su užduoties keliamu nepatogumu.

Ne „susitvarkyti gyvenimą“, o atverti vieną dokumentą

Miglotai suformuluotame darbe sunku rasti pradžią. „Pasimokyti“ nepasako, kurią medžiagą atsiversite. „Sutvarkyti dokumentus“ gali slėpti keliolika skirtingų sprendimų. CCI praktinėse rekomendacijose siūloma išskaidyti darbą, aiškiai numatyti veiksmą ir laiką. Pasirinkite tokią pradžią, kurią galėtumėte aprašyti stebėtojui: atversti vieną skyrių, rasti sąskaitos terminą, parašyti laiško pirmą sakinį.

Prieš pradėdami galite trumpai įvardyti jausmą: „Nerimauju, nes nežinau, ar pavyks.“ Nereikia su juo ginčytis arba laukti, kol visiškai nurimsite. Studentų atsitiktinių imčių tyrime emocijų reguliavimo įgūdžių lavinimas sumažino vėlesnį atidėliojimą, palyginti su laukimo grupe. Tai pagrindžia dėmesį emociniams įgūdžiams, tačiau neįrodo, kad vienas pratimas vienodai padės kiekvienam žmogui.

Darbo aplinka taip pat gali palengvinti pradžią. Pasidėkite reikiamą medžiagą, užverkite nereikalingus langus, pasirinkite pakankamai trumpą darbo intervalą. Jo pabaigoje užsirašykite, kas bus toliau. Trukmę rinkitės pagal savijautą ir užduotį; penkios ar dešimt minučių nėra universali taisyklė. Svarbu, kad numatytas laikas būtų tikras susitarimas, kurio nereikėtų slapta pratęsti iki visos užduoties pabaigos.

Mokantis pirmas bandymas galėtų atrodyti kitaip: perskaitote vieną pastraipą ir savais žodžiais užrašote, ką supratote. Darbe galite atverti ankstesnį panašios ataskaitos pavyzdį ir pažymėti, kurių duomenų trūksta šį kartą. Buitiniam reikalui kartais pakanka surasti darbo laiką ir telefono numerį, kad kitą dieną galėtumėte paskambinti. Šie hipotetiniai variantai nėra privaloma seka. Jie parodo, kad mažas veiksmas turi priklausyti pačiai užduočiai: dar vienos planavimo programėlės paieška nebūtinai bus tokia pradžia.

Jei terminas jau arti, pirmiausia realistiškai įvertinkite likusį darbą. Nuspręskite, ką būtina atlikti, ką galima atidėti ir su kuo reikia susisiekti dėl apimties ar termino. Pavyzdžiui, užuot dingę iki paskutinės minutės, galite parašyti: „Šiandien pateiksiu pirmą dalį, likusiai man reikia dar vienos dienos. Ar galime taip suderinti?“ Tai negarantuoja kito žmogaus pritarimo, tačiau leidžia kalbėti apie tikrą situaciją. Po skubaus darbo verta grįžti prie pradėjimo kliūčių, kai jau turite daugiau erdvės jas suprasti.

Jei ir maža pradžia neįvyksta

Nepavykęs bandymas gali suteikti informacijos. Gal pasirinktas žingsnis vis dar per didelis, gal reikia žinių, o gal dienoje tiesiog nebuvo jam vietos. Peržiūrėkite vieną neseną epizodą ir pakeiskite vieną sąlygą. Savęs kaltinimas nepasako, kuri kliūtis iš tikrųjų sustabdė. Pastebėkite ir dalinį progresą: užduoties patikslinimas ar pagalbos paprašymas gali būti prasminga darbo dalis.

Jei vietoj veiksmo vis grįžtate prie tų pačių klausimų, daugiau apie šį procesą skaitykite straipsnyje kai mintys nuolat sukasi ratu. O jeigu atidedate karjeros pokytį, nes nesate apsisprendę dėl krypties, gali padėti tekstas apie baimę keisti darbą. Neapsisprendimas dėl tikslo ir sunkumas pradėti aiškią užduotį gali reikalauti skirtingų sprendimų.

Kai atidėliojimas nuolat trikdo mokslus, darbą ar buitį, kelia didelę įtampą ir kartojasi nepaisant pastangų, verta ieškoti pagalbos. Psichologinių intervencijų apžvalga rodo galimą naudą, ypač kognityvinės elgesio terapijos metodų, tačiau tyrimų rezultatai skyrėsi, o šių metodų pogrupis buvo mažas. Konsultacija leidžia individualiai įvertinti, kas palaiko Jūsų sunkumus, nesitikint vieno visiems tinkančio recepto.